Skelbiu, kad...
aš vis atnaujinsiu savo rašomą knygą, jei norite sužinoti kada tai įvyks, rašykite man paulius.lukosius1@gmail.com lauksiu jūsų laiškų : )
Pasakojimas: )
Kągi, teks pasakoti. Gimiau 1996 metų, spalio septintą dieną, kažkur Klaipėdoje. ligoninėje. Dabar man yra 12 metų, gyvenu Klaipėdoje. Esu savo gerosios klasės seniūnas. Sakoma, kad esu linksmas, bendraujantis žmogus. Mėgstu organizuoti viską : )) Fotografuoju (tai mano hobis). Skaitau knygas, mėgstamiausia knygų serija: "beveik suaugę". Geriausias rašytojas: Melvin Burgess. Kartais papiešiu... Labai mėgstu dalyvauti įvairiausiuose konkursuose (jei kokių žinot, rašykit man adresu: paulius.lukosius1@gmail.com) Mano mėgiamiausia spalva: žalia, o mėgstamiausias skaičius: 7 arba 8. Vėliau, gal parašysiu daugiau, tai tiek : )
Paulius : )
Paulius : )
Apie gyvenimą
Mano nuomone, gyvenimas tai pluoštas akimirkų, nuotykių ir išgyvenimų. Visi pirmi kartai yra labai vertingi, todėl juos reikia saugoti.
"Gyveni tik vieną kartą, kodėl visko neišbandžius?" - Šis klausimas yra labai geras, ir tikrai verčia susimąstyti. Kas tu bebūtum, tikrai esi uždavęs šį klausimą sau, na o jei ne, tai pats laikas tai padaryti. Sėkmės mąstant, apie gyvenimą : )
Knyga "Gyvenimas pro rožinius akinius"
Na, tai knyga, kurią dabar rašau. Mėgaukitės pirmaisiais puslapiais : )
Žiema. Išeinu iš namų ir matau, kad jau atvažiuoja mano autobusas. Įlipu. Žmonės niūrūs, pikti. Visi skuba, lekia į darbus. Staiga mano žvilgsnis užkliūna du vaikus. Jie sėdi, šypsosi ir šnekasi. Štai kur mažučiai saulės spindulėliai šaltame žiemos ryte. Mano stotelė, išlipu. Vis dar matau tuos du vaikus, kurie praskaidrina kitiems nuotaiką. Tai gali būti tik du maži, žavūs ir linksmi vaikai. Autobusas nuvažiavo, o žmonės laukiantys stotelėje liko tokie patys. Einu šaligatviu, mašinos burzgia ir išbaido visą gerą nuotaiką. Staiga, pamatęs vaiką einantį šaligatviu pagalvoju: „Kodėl visi tokie nepatenkinti? Juk tai tik dar viena šalta ir niūri žiema“. Nusyšipsojęs tam vaikui ir būdamas šalia mokyklos pamatau geriausią draugę. Pribėgęs prie jos apkabinu ją šiltai šiltai, ir nusišypsau jai, o ji man atsako tuo pačiu. Taigi, tokia ta mano kėlionė į mokyklą. Šalta, niūri, retkarčiais kupina šilumos ir džiaugsmingų saulės spindulių.
Pirma pamoka. Pakyla šaldanti saulė ir nepasiekdama mokinių, kyla į beribį dangų. Užsiėmęs už galvos mąstau, kaip išspręsti sunkų matematikos uždavinį. Žiūrėdamas į matematikos mokytoją sumąsčiau atsakymą. Staiga mano žvilgsnis nukrypsta į klasioko pusę. Jis, dainuodamas pamokos metu piešia komiksus, už tai kaip ir visad jis gaus blogą pažymį. Sedėdama už jo į mane žiūri mano klasės draugė Simona. Kaip ir visad, aš jai nusišypsau, o ji man pamojuoja. Po pamokų su Gabriele nusprendžiau nueiti atsigerti arbatos (mūsų tradicija).
Kitą dieną, mokykloje įvyko neprasmingas įvykis. Mano klasiokas ir vėl susimušė su mokiniu iš 6m klasės. Ir vėl ateis socialinė pedagogė ar psichologė į mūsų klasę, ir aiškinsis kas pradėjo.
Diena po dienos, ji ateina ir vis aiškina tą patį, bando kažką „įkalti“ mums į galvą. Aš viską kuo puikiausiai suprantu, bet dėl mano klasioko visi liekame kalti. Gal tokius žmones reikia izoliuoti nuo visuomenės? Bet tiksliai žinau, kad reikia spręsti šią problemą pasitelkus psichologų pagalbą.
Jau Vasario 26 diena. Už kelių dienų pavasaris. Gal žmonės pasidarys geresni, linksmesni? Manau, kad tai tikrai išeis į gerą visiems žmonėms. Šiandien einu su draugais į kiną. Manau, bus tikrai linksma. Švęsim pavasario sugrįžimą. Laukiu, kai visi galės vaikščiot su šortais ar sijonais. Laukiu kol gėlės pradės žydėt. Laukiu kol sužaliuos visi medžiai. Laukiu, kai galėsiu išeit į miestą užsidėjęs akinius nuo saulės. Laukiu kol visi žmonės vieni kitiems šypsosis ir linkės gero pavasario. Kai nebebus žmonių veiduose pykčio, o tada aš būsiu labai laimingas.
Metai po metų, pavasaris po pavasario, diena po dienos, visi žmonės sensta. Štai, man jau dvylika, o kas bus už dešimties pavasarių? O už penkiolikos? Skaičiuoju aš pavasariais, kaip ir visi laimingi žmonės. Kalbu apie pavasarį, ir žinau, kad jis jau atėjo, nes dabar yra Kovo 8 diena ir šiandien eisiu su draugais pasivaikščioti į Klaipėdos centrą. Kaip visad, eisim pasedėti ant šaligatvio, užsidėję akinius nuo saulės, o aš su viena ausimi klausysiuos muzikos, su kita – draugų.
O apie save galiu papasakoti tik tiek: Paulius, 12 metų berniukas, šeštokas, klausau rock‘o, mėgstu kurti, skaityti, bei fotografuoti. Taigi toks jau tas aš : )
Pirma pamoka. Pakyla šaldanti saulė ir nepasiekdama mokinių, kyla į beribį dangų. Užsiėmęs už galvos mąstau, kaip išspręsti sunkų matematikos uždavinį. Žiūrėdamas į matematikos mokytoją sumąsčiau atsakymą. Staiga mano žvilgsnis nukrypsta į klasioko pusę. Jis, dainuodamas pamokos metu piešia komiksus, už tai kaip ir visad jis gaus blogą pažymį. Sedėdama už jo į mane žiūri mano klasės draugė Simona. Kaip ir visad, aš jai nusišypsau, o ji man pamojuoja. Po pamokų su Gabriele nusprendžiau nueiti atsigerti arbatos (mūsų tradicija).
Kitą dieną, mokykloje įvyko neprasmingas įvykis. Mano klasiokas ir vėl susimušė su mokiniu iš 6m klasės. Ir vėl ateis socialinė pedagogė ar psichologė į mūsų klasę, ir aiškinsis kas pradėjo.
Diena po dienos, ji ateina ir vis aiškina tą patį, bando kažką „įkalti“ mums į galvą. Aš viską kuo puikiausiai suprantu, bet dėl mano klasioko visi liekame kalti. Gal tokius žmones reikia izoliuoti nuo visuomenės? Bet tiksliai žinau, kad reikia spręsti šią problemą pasitelkus psichologų pagalbą.
Jau Vasario 26 diena. Už kelių dienų pavasaris. Gal žmonės pasidarys geresni, linksmesni? Manau, kad tai tikrai išeis į gerą visiems žmonėms. Šiandien einu su draugais į kiną. Manau, bus tikrai linksma. Švęsim pavasario sugrįžimą. Laukiu, kai visi galės vaikščiot su šortais ar sijonais. Laukiu kol gėlės pradės žydėt. Laukiu kol sužaliuos visi medžiai. Laukiu, kai galėsiu išeit į miestą užsidėjęs akinius nuo saulės. Laukiu kol visi žmonės vieni kitiems šypsosis ir linkės gero pavasario. Kai nebebus žmonių veiduose pykčio, o tada aš būsiu labai laimingas.
Metai po metų, pavasaris po pavasario, diena po dienos, visi žmonės sensta. Štai, man jau dvylika, o kas bus už dešimties pavasarių? O už penkiolikos? Skaičiuoju aš pavasariais, kaip ir visi laimingi žmonės. Kalbu apie pavasarį, ir žinau, kad jis jau atėjo, nes dabar yra Kovo 8 diena ir šiandien eisiu su draugais pasivaikščioti į Klaipėdos centrą. Kaip visad, eisim pasedėti ant šaligatvio, užsidėję akinius nuo saulės, o aš su viena ausimi klausysiuos muzikos, su kita – draugų.
O apie save galiu papasakoti tik tiek: Paulius, 12 metų berniukas, šeštokas, klausau rock‘o, mėgstu kurti, skaityti, bei fotografuoti. Taigi toks jau tas aš : )
Gegužės 14 diena, jau gilusis pavasaris, už 15 dienų vasara, o aš vis dar gyvenu pavasario spalvomis. Šiuos kelis mėnėsius, buvo visko, o ypač nepatiko tai, kad mano geriausia draugė pradėjo draugaut su mano klasioku. Žinoma, aš nepavydžiu, bet... nemalonus jausmas būti prie jų. Na, manau ištversiu, ir viskas vėl bus gerai kaip buvo ankščiau. Yra ir dar viena problema, kuri yra labai svarbi. Aš išdaviau paslaptį.
Paslaptys. Aš nekenčiu paslapčių. Net ir maloni man buvo tikras galvos skausmas. Tarkim, kai reikia laikyti paslaptyje ką mamai nupirkai gimtadienio proga. Aš visada nerimauju, kad tai gali kaip nors iššaiškėti. O dažniausiai paslaptys būdavo nemalonios. Tarkim kaip klasiokų: „Tu tik niekam nesakyk. Gintarė tave apšnekėjo su Darium“; „Karolis tave paskundė mokytojai, bet tu jam nieko nesakyk, kad aš sakiau.“; Tokios tos paslaptys, bet vistiek, reikia saugoti, nors ir kokia jį būtų. O aš to nepadariau.
Vieną šviesų balandžio 24-osios vakarą, kaip aš buvau išvažiavęs į Vilnių, aš išgirdau tą paslaptį, kurią man pasakė vienas draugas. Ta paslaptis, tokia, kad aš jos dabar negaliu pasakyti. Bet... kad jau vistiek išdaviau, tai pasakysiu. Mano draugas, matė, kaip mūsų mokyklos mokytoja, ėjo susikibus su mokyklos direktoriumi. O aš tą paslaptį išduodamas, pasakiau klasiokui. Tai dabar, matyt ją jau seniai žino dauguma mokytojų. Po savaitės, kada aš išplepėjau, man tas pats klasiokas pranešė, kad ten buvo jo žmona. Ir dabar žinau, kad direktorius turi žmoną, mokytoją, kuri dėsto lietuvių kalbos pamokas. Išties, kokia čia paslaptis.
Birželio 11 diena, oras pasakiškas, gražu. Visi jau vaikšto su akiniais nuo saulės, šortais ar sijonais. N u o s t a b u! O dar kai už 7 dienų tavo geriausios draugės gimtadienis, tai būna dar nuostabingiau. Na, šiandien su ja truputėlį susipykau, mat mes turėjom susitikti, bet ji man pareiškė, kad negalinti, dėl kažkokių nežinomų priežaščių. Žinoma, tokie pykčiai tik į naudą, man patinka, nes be pykčių, it negali būti tikros draugystės. Tiesa, jau mano ilgai laukta vasara!
Birželio 19-ą dieną mano klasė planuoja važiuoti stovyklauti, keliom dienom, su palapinėm, gitara, šašlykais, daržovėm, zefyrais ir visu kitu, ko reikia tikrai draugiškai iškilai : )
Pristačiau tik kelis savo klasiokus, kitus pristatysiu dabar: Paulius, na, tai vienas iš geriausių mano klasės draugų, kviečiu jį į visus savo gimtadienius, nuo 2-os klasės, Karolis J. (yra du Karoliai, vienas J. Kitas K.) taip pat vienas iš geriausių klasiokų būrio (jis myli Simoną, kur ankščiau ją minėjau), jei užsiminiau apie Simoną, tai ir pakalbėsiu apie Simoną, aš ją dažniausiai vadinu Sima, taip lengviau ir paprasčiau, ji yra viena iš klasės sielų, gerumo įsykūnijimas, neprasiplėsiu labai daug apie ją. Dar yra tokia Skaistė, ji yra tikrai ugninga mergaitė (jos plaukų spalva yra ryža) , užsidega dėl bet kokio menkniekio. Iš mergaičių dar yra ir Rusnė, Liveta, Evita, Gintarė, Gabrielė, Laima, Dovilė, Giedrė, Gerda. 11 merginų, ir 21 berniukas. Nemaža klasė. Berniukai... Apie juos visad yra ką papasakoti. Mūsų klasėje yra dar toks Mantas, klasės moksliukas, nuo jo neatsilieka ir Arnas (mamytės vaikelis, jo net į stovyklą su palapinėm neišleis), yra ir broliai dvyniai, iš veido nepanašūs, bet sudėjimu tikrai taip (gimė tą pačią dieną, tą pačią valandą, tik kitą minutę). Dar yra Aidas ir Jonas St. – aukšti kaip medžiai (bet nuo jų aš atsilieku labai mažai), nepaminėjau klasės seniūno – manęs. Apie save nepasakosiu nieko, nes apie mane jau sužinojote, ir dar sužinosite.
Paslaptys. Aš nekenčiu paslapčių. Net ir maloni man buvo tikras galvos skausmas. Tarkim, kai reikia laikyti paslaptyje ką mamai nupirkai gimtadienio proga. Aš visada nerimauju, kad tai gali kaip nors iššaiškėti. O dažniausiai paslaptys būdavo nemalonios. Tarkim kaip klasiokų: „Tu tik niekam nesakyk. Gintarė tave apšnekėjo su Darium“; „Karolis tave paskundė mokytojai, bet tu jam nieko nesakyk, kad aš sakiau.“; Tokios tos paslaptys, bet vistiek, reikia saugoti, nors ir kokia jį būtų. O aš to nepadariau.
Vieną šviesų balandžio 24-osios vakarą, kaip aš buvau išvažiavęs į Vilnių, aš išgirdau tą paslaptį, kurią man pasakė vienas draugas. Ta paslaptis, tokia, kad aš jos dabar negaliu pasakyti. Bet... kad jau vistiek išdaviau, tai pasakysiu. Mano draugas, matė, kaip mūsų mokyklos mokytoja, ėjo susikibus su mokyklos direktoriumi. O aš tą paslaptį išduodamas, pasakiau klasiokui. Tai dabar, matyt ją jau seniai žino dauguma mokytojų. Po savaitės, kada aš išplepėjau, man tas pats klasiokas pranešė, kad ten buvo jo žmona. Ir dabar žinau, kad direktorius turi žmoną, mokytoją, kuri dėsto lietuvių kalbos pamokas. Išties, kokia čia paslaptis.
Birželio 11 diena, oras pasakiškas, gražu. Visi jau vaikšto su akiniais nuo saulės, šortais ar sijonais. N u o s t a b u! O dar kai už 7 dienų tavo geriausios draugės gimtadienis, tai būna dar nuostabingiau. Na, šiandien su ja truputėlį susipykau, mat mes turėjom susitikti, bet ji man pareiškė, kad negalinti, dėl kažkokių nežinomų priežaščių. Žinoma, tokie pykčiai tik į naudą, man patinka, nes be pykčių, it negali būti tikros draugystės. Tiesa, jau mano ilgai laukta vasara!
Birželio 19-ą dieną mano klasė planuoja važiuoti stovyklauti, keliom dienom, su palapinėm, gitara, šašlykais, daržovėm, zefyrais ir visu kitu, ko reikia tikrai draugiškai iškilai : )
Pristačiau tik kelis savo klasiokus, kitus pristatysiu dabar: Paulius, na, tai vienas iš geriausių mano klasės draugų, kviečiu jį į visus savo gimtadienius, nuo 2-os klasės, Karolis J. (yra du Karoliai, vienas J. Kitas K.) taip pat vienas iš geriausių klasiokų būrio (jis myli Simoną, kur ankščiau ją minėjau), jei užsiminiau apie Simoną, tai ir pakalbėsiu apie Simoną, aš ją dažniausiai vadinu Sima, taip lengviau ir paprasčiau, ji yra viena iš klasės sielų, gerumo įsykūnijimas, neprasiplėsiu labai daug apie ją. Dar yra tokia Skaistė, ji yra tikrai ugninga mergaitė (jos plaukų spalva yra ryža) , užsidega dėl bet kokio menkniekio. Iš mergaičių dar yra ir Rusnė, Liveta, Evita, Gintarė, Gabrielė, Laima, Dovilė, Giedrė, Gerda. 11 merginų, ir 21 berniukas. Nemaža klasė. Berniukai... Apie juos visad yra ką papasakoti. Mūsų klasėje yra dar toks Mantas, klasės moksliukas, nuo jo neatsilieka ir Arnas (mamytės vaikelis, jo net į stovyklą su palapinėm neišleis), yra ir broliai dvyniai, iš veido nepanašūs, bet sudėjimu tikrai taip (gimė tą pačią dieną, tą pačią valandą, tik kitą minutę). Dar yra Aidas ir Jonas St. – aukšti kaip medžiai (bet nuo jų aš atsilieku labai mažai), nepaminėjau klasės seniūno – manęs. Apie save nepasakosiu nieko, nes apie mane jau sužinojote, ir dar sužinosite.
Neseniai (iš tiesų seniai) sužinojau, kad mano geriausia draugė išsiskyrė su tuo mano klasioku. Dabar viskas vėl bus ramu.
Pyp pyp – SMS žinutė, nuo Gabrielės. Ji nori susimatyti po karate treniruočių. Galvoju: „Tėbūnie. Su ja laikas labai geras“. Parašiau, kad susitiksime prie mano namų esančios parduotuvės – IKI. Dabar jai depresija – labai blogas dalykas, susipyko su drauge Milda (tai ta pati mergaitė, kuri man vis rašo SMS‘us: „paskambink“, aš jai paskambinu, ir šnekames apie visas problemas). Bet aš žinau, jos greitai susitaikys, ir viskas bus vėl gerai (kaip toje dainoje: Viskas vėl bus gerai Tau sakau, Viskas vėl bus gerai, Paklausyk, žmogau, Viskas vėl bus gerai, Jei tiki savimi, Tu pakeisti gali viską...) Gabrielė ne tokio charakterio, kad galėtų labai susipykti su draugais, nors kaip sakoma: visko būna (ir vėl kaip toje dainoje). Baigiu kalbėti apie tas jų problemas, kaip aš Mildai sakiau – aš nesikišu, nes aš nei tavo, nei Gabrielės pusėje. Likau neapsisprendęs. Na, aš retai lieku neapsisprendęs, nes esu aktyvus, ir skatinu kitus taip gyventi, kaip aš.
Visą šią savaitę, man labai gera. Kadangi tai projektinė savaitė, tai į mokyklą 9.00 h, grįžtu iš jos ~12.00 h. Galima tik pasvajoti, kad taip būtų visada. Tada kiekvieną dieną važiuočiau prie jūros, su dviračiu, ir sedėčiau ant smėlio kupsto kelias valandas, žiūrėdamas kaip banguoja bei nerimsta jūra, kaip žmonės vaikšto pajūriu su savo augintiniais, kaip saldi porelė eina susikibusi rankomis, kaip gelbėtojai bėga į jūrą, traukti skenduolių... matyčiau visko. Bet labiausiai patiktų pačiam eiti prie jūros, rinkti gintarus, ir žiūrėti, kaip jie gražiai spindi mano rankose, tai juk tikras lietuviškas auksas.
Visą šią savaitę, man labai gera. Kadangi tai projektinė savaitė, tai į mokyklą 9.00 h, grįžtu iš jos ~12.00 h. Galima tik pasvajoti, kad taip būtų visada. Tada kiekvieną dieną važiuočiau prie jūros, su dviračiu, ir sedėčiau ant smėlio kupsto kelias valandas, žiūrėdamas kaip banguoja bei nerimsta jūra, kaip žmonės vaikšto pajūriu su savo augintiniais, kaip saldi porelė eina susikibusi rankomis, kaip gelbėtojai bėga į jūrą, traukti skenduolių... matyčiau visko. Bet labiausiai patiktų pačiam eiti prie jūros, rinkti gintarus, ir žiūrėti, kaip jie gražiai spindi mano rankose, tai juk tikras lietuviškas auksas.
Birželio 12 diena. Stotelė. Autobusas vėluoja. Jis jau turėjo būti prieš visas 5 minutes. Skubu susitikti su draugais. Gavau SMS žinutę, kad aš vėluoju (lyg aš nepastebėčiau ar nežinočiau). Paprastai, aš visad išeinu ankščiau, dar pasivaikštau belaukdamas, pažiūrinėju parduotuves. Bėje, važiuoju į "AKROPOLĮ" - Prekybos ir pramogų sostinę. Štai - pagaliau - atvažiavo! Pavažiuoju vieną stotelę, pasigirsta nežinomas balsas: "Trečias, Universiteto stotelė". To dar betrūko, pro langą pamačiau, kad prie stotelės stovi kaip visad sidabrinis kontrolės autobusiukas. Greit atsistojau, išsimušiau bilietą. Ačiū Dievui - spėjau. Važiuoju toliau, ir jau matau pagrindinį prekybos centro užrašą. Išlipu. Žmonės, pasikeitę. Visiems linksma, gera, nuostabu. Daug kas klausosi muzikos.
Įeidamas į "Akropolį" išgirstu kaip visad tą pačią dainą: "Viskas yra ir bus gerai, je je je, viskas bus gerai, Akropolis!" .
Taip gera pamatyti draugus, pasisveikinti, apkabinti, pranešti naujienas ir daryti viską, ką daro geri draugai. O klausimas, ir ką gi daro tie geri draugai? Ogi viską! Juokiasi, džiaugiasi, liūdi, šaiposi iš kvailų suaugusiųjų (aptarnaujančio personalo) ir visa kita...
Šiandien mes nutarėm trumpam pabūti akropolyje, o vėliau važiuoti prie jūros. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Pasedėjom, paplepėjom, ir ėjom link autobusų stotelės. Įsėdome į šeštą autobusą, ir nurūkome link Girulių. Buvo linksma, gera, juk mums niekam liūdna nebūna šioje kompanijoje.
Atsisveikinome. Išsiskyrėme. Buvo nuostabu.
Galiu papasakoti ir apie savo draugus. Gabrielė – pats geriausias žmogus, kurį esu sutikęs per savo gyvenimą. Ji man kaip sesė. Didelė gyvenimo dalis. Ji nuostabus žmogus. Nuo jos neatsilieka ir jos klasiokė – Greta. Ji man taip pat gera draugė. Kartu dažnai kalbam įvairiom temom, apie viskąą. Su ja, galima tikrai labai linksmai leisti laiką. Yra ir Artūras, taip pat jų klasiokas. Jis yra tikrai kietas žmogus. Dar yra Milda, Ieva, Sima – jos, taip pat geros mano draugės. Plepam, apšnekam, džiaugiamės, liūdim, pykstamės, darom viską : )
Daugiausiai draugų turiu mokykloje. Tiesa, yra dar tokie keli žmogeliukai. Susipažinome per internetą... Draugų labai daug neturiu, todėl man jie visi yra labai brangūs.
Birelio Biržėlio 13 diena, važiuosiu prie jūros. Ir vėl, su draugais : ) Juk su jais taip gera būti! Įlipu į devintą. Pavažiuoju vieną stotelę, išlipu. Paeinu 100 metrų iki kitos stotelės, įlipu į šeštą. Manęs ten jau laukia draugė Greta. Susitikome. Važiuojame toliau. Jau matosi pušys, jų ilgi kamieniai siekia dangų. Pušies viršūnėje tupėjo genys, bet išgirdęs atvažiuojantį autobusą staigą nuskrido. Žiūriu per langą. Ir matau visa tai. Man labai patinka žiūrėti per langą. Per jį matau viską: dangų, saulę, mėnulį, žvaidždes, paukščius, šimtus baltų lyg pūkas lėktuvų… Gera. Labai gera.
Daugiausiai draugų turiu mokykloje. Tiesa, yra dar tokie keli žmogeliukai. Susipažinome per internetą... Draugų labai daug neturiu, todėl man jie visi yra labai brangūs.
Birelio Biržėlio 13 diena, važiuosiu prie jūros. Ir vėl, su draugais : ) Juk su jais taip gera būti! Įlipu į devintą. Pavažiuoju vieną stotelę, išlipu. Paeinu 100 metrų iki kitos stotelės, įlipu į šeštą. Manęs ten jau laukia draugė Greta. Susitikome. Važiuojame toliau. Jau matosi pušys, jų ilgi kamieniai siekia dangų. Pušies viršūnėje tupėjo genys, bet išgirdęs atvažiuojantį autobusą staigą nuskrido. Žiūriu per langą. Ir matau visa tai. Man labai patinka žiūrėti per langą. Per jį matau viską: dangų, saulę, mėnulį, žvaidždes, paukščius, šimtus baltų lyg pūkas lėktuvų… Gera. Labai gera.
Jūra banguoja. Bangos labai labai didelės. Įbridau į vandenį. Šalta. Žinau, kad sirgsiu, bet braidžioju toliau. Priėjau akmenukų krūvelę ir pradėjau dairytis gintarų. Galvoju apie šį laikotarpį. Bėdos, problemos. Ateina vasaros atostogos. Gaila išsiskirti su klasiokais.
Tiesą pasakius, jau atsibodo mokyklos rutina. Pamokos, pertraukos, muštynės, problemos, renginiai. Tikrai viskas nusibodo. Puoliau į neviltį, nes nebežinau ką bedaryt. Blogai čia viskas susiklostė. Darosi liūdna. Mane pradžiugintų tik vieno žmogaus šypsena. Bet dėja, šypsenos nematau. O norėčiau.
Aš vis dar gyvenu pasakos motyvais, pro rožinius akinius. Laikas atsibusti. Man atrodo, kad viskas dabar yra labai gerai, normalu, pasakiška. Bet ne. Atsitiko kažkas baisaus. Aš ją pamačiau.
Gražų 1996 metų, spalio 7 dienos vidurdienį, gimiau aš. Mano mama buvo baisi. Ji gėrė, gėrė ir gėrė. Rūkė rūkė ir rūkė. Man tai labai pakenkė, kai buvau jos pilve. Po savaitės, kai gimiau, mus abu paleido iš ligoninės. O po mėnėsio, aš jau šiltai gėriau dirbtinį pieną Klaipėdos vaikų globos namuose. Ten buvo šilta ir jauku. Tokios meilės tikrai nebūčiau gavęs iš savo tikrosios mamos. Po kelerių metų ji atėjo. Taip, tai buvo ji. Pamačiau jos šešėlį ir supratau. Aš net užuodžiau iš tolo cigarečių kvapą. Buvo baisu. Ji priėjo prie manęs, paglostė. O aš ėmiau bėgti. Bėgau į savo kambarį. Ir užstūmiau duris su kėde. Nenorėjau jos matyti. Girdėjau, kaip ji artėja link kambario, ir bando atidaryti duris. Bet aš bijojau. Bijojau jos susiraukšlėjusių rankų, net jos kvėpavimo. Girdėjau, kaip ateina mano prižiūrėtoja ir nusiveda mano tikrą motiną šalin nuo durų. O vėliau, maždaug po dešimties minučių atidaręs duris pamačiau mamą užveriančią duris. Ir tai buvo paskutinis kartas, kada ją pamačiau. Iki dabar. Ji ėjo pajūriu rinkdama tuščius "Švyturio" alaus butelius. Man buvo gėda. Absoliučiai gėda, ją tokią matyti. Apiplėšytais drabužiais. Vis dar turinčią cigaretę rankoje. Ji neatsiejama nuo butelio ar cigaretės rankoje. Įdomu, kaip jai sekasi, ką veikia gyvenime. Bet man gėda, ir prie jos tikrai neisiu. Nusivedu draugus tolyn, nenoriu kad jie susipažintų su mano tikrąja mama. Tiesa, aš turiu globėjus. Jie man yra labai geri. Kartais subara, bet iškenčiu. Būtų labai įdomu pamatyti mano tikrajį tėvą. Ar jis taip pat alkoholikas, kaip ir motina? Ar vartoja narkotikus, ar rūko žolę? Man kyla labai daug tokių klausimų. Iki šiol stebiuosi, kaip aš gimiau sveikas. Ir tuo labai džiaugiuosi.
Su draugais patraukėme namo. Išsiskyrėme. Nusprendžiau viską papasakoti globėjams.
Globėjai viską išklausė. Netikras tėvas pradėjo tarti žodžius, bet mama suemė jam už burnos. Abu nutilo. Patylėjome visi trys apie dešimt minučių. Ir aš prabilau:
-Ką man dabar daryt? Patarkit, labai prašau.
-Manau,-prabilo tėvas-tau reikia su ja susitikti.
Mano nuomonė tikrai buvo kitokia, nes aš jos vis dar bijojau.
-Aš pritariu,-pasigirdo mamos balsas.
-Dabar jau absoliučiai nebežinau ką daryti. Žinoma, aš norėčiau su ja pakalbėti, juk šitiek metų nesimatėm. Bet... man skaudu. Man skaudu, kad ji taip su manim pasielgė. Manim nesirūpino. Visus dvylika metų,-tesugebėjau pratarti aš.
-Bet ankščiau ar vėliau reikės su ja susitikti. Pakalbėti.
-Taip, bet man dar per anksti,-išlemenau aš, jausdamas kaip nugara slysta prakaito lašelis. Greit nuėjau į savo kambarį, ir tarpdurį atsisukęs į tėvus pasakiau:
-Labanakt, vakarienės nenoriu.
Birželis, 14 diena. Aš vis dar guliu lovoje. Mąstau apie vakar dieną. Ką daryt? Norėčiau pradingt. Amžiams. Aš jau galvoju, kad man tikrai reikia susitikti su mama. Gal mano vaikystę nušvies mamos šypsena? Tėvo stiprios rankos? Nežinau, kodėl taip mąstau. Manau, kad mano tėvas miręs. Viską sužinosiu greitu laiku. Nes nutariau: eisiu susitikti su mama. Šią puikią žinią pasakiau globėjams. Jie nudžiugo, bet susižvalgė. Mama nusivedė tėvą už rankos į kitą kambarį. Išgirdau triukšmą. Jie grįžo už kelių minučių. Jau nebesusikibę. Nenorėjau, kad jie pyktųsi dėl manęs. Tėvas tesugebėjo pasakyti:
-Eik, sūnau. Susitik su savo tikra motina.
-Gerai,-sušnibždėjau aš.
Atsisėdęs prie televizoriaus, laukdamas pusryčių, junginėjau kanalus. Įsijungiau filmuką. Rodė kaip princesė pabėgo iš savo rūmų, pas varganą valstietį. Neįdomu. Įsijungiu "Discovery", o ten rodo, kaip krokodilas tyko paukščio. Tai jau tikriau įdomiau, nes aš myliu gamtą. Jos grožį. Ir staiga vėl pradėjau mąstyti apie mamą. Kaip man ją surasti? Vėl eiti prie jūros, sedėti valandų valandas, ir laukti jos? "Gera mintis"-pamaniau. Juk man patinka būti prie jūros. Nusprendžiau taip ir padaryti. Bet ne šiandien.
Birželio 15 diena, pirmadienis. Eidamas į mokyklą pradėjau vėl galvoti apie mamą. Kuo toliau, tuo labiau apie ją pradedu mąstyti. Laukiu nesulaukiu laisvos dienos, kada galėsiu eiti prie jūros ir jos laukti. Bet jeigu ją sutiksiu... neįsivaizduoju ką reikės daryti. Bėgti? Slėptis? Ar eiti ir prisipažinti, pasipasakoti, pasišnekėti. Galėčiau jai per vasarą surinkti šiek tiek pinigų. Bet pirmiau, privalėčiau išgirsti jos pažadą, kad ji tų pinigų neišleis ant dar vieno butelio alaus ar pakelio cigarečių. Norėčiau, kad ji pasikeistų. Kad turėtų namus. O gal ir turi? Tik matyt gyvena labai varganai, be duonos kriaukšlės. Noriu su ja pasikalbėti. Noriu. Noriu. Noriu. Norėčiau su ja susitikti šį šeštadienį, bet mes su klase išvažiuojame į žygį su palapinėm. Pagalvojus apie jį, pasidaro gera. Mintis apie mamą pakeitė žygio būsimos akimirkos. Laužas ir klasiokai, vasaros pradžia. Gitaros skambesys nuskrodžia per dangų. Laužo kibirkštėlės leidžiasi prie mūsų, ant žemės. Nuostabu, šilta, nepakartojama. Jau pasiekiau mokyklą. Ten prie įėjimo laukia klasiokų būrelis. Ir vėl tas sveikinimo procesas, kiekvieną ryta, 19 žmonių reikia paspausti ranką. O dar draugai iš mokyklos...
Iš mokyklos niekas nežino mano tikrosios istorijos, kad aš gyvenu su globėjais. Išskyrus Gabrielę. Aš jai viską pasipasakoju. Ji man taip pat.
Viskas yra nuostabu.
Nieko negaliu sakyt, esu laimingas, galvodamas apie gyvenimą. Gyventi nežinomybėj man patinka, nes nežinai, kas bus rytoj.
Birželio 16 diena. Gaila. Nežinau ko, bet gaila. Gal savęs? Gal kitų? Nežinau. Man sunku taip gyventi.
Ryte mirė mano jūrų kiaulytė - Uoga. Gaila ir jos. Gaila visų. Pastebėjau, kad man tikrai labai bloga. Jaučiuosi kaip nesavas. Jei blogas rytas, bloga ir diena. Taigi, reikės šalintis nuo kitų mokykloje, nes bijau, kad ką nors padarysiu ne taip. Noriu liūdėti, noriu vertki, noriu šypsotis. Noriu daryti viską, ką darau rytais, atsikelės... Bet šis rytas ne toks. Jaučiu, kad įvyks kažkas baisaus. Gal neiti į mokyklą? Bet globėjų neįtikinsiu, kad leistų neiti. Jie niekados nepatiki, kad aš sergu ar panašiai. Man bloga, labai. Dabar jau išspaudžiau ašarą. Guliu lovoje. Pats laikas keltis ir ruoštis mokyklon.
Birželio 21 diena. Vakar grįžau iš išvykos. Vykome į Veiviržėnų įdubą. Ten mes praleidome naktį palapinėse. Žaidėme, juokėmės.Buvo tikrai smagu, ypač naktį. Nuėjau miegot apie 3.30 nakties. Užmigau labai greitai, nes buvau labai pavargęs, o miego vistiek neužteko. Todėl teko numigti vakar dieną. Tai paskutinė išvyka šiais mokslo metais. Pagaliau - ATOSTOGOS! Dabar norisi imti ir atsipalaiduoti. Tik yra dar du labai svarbūs dalykai, po kurių, jau tikrai būsiu atsipalaidavęs. Mama, ir Gabrielės gimtadienis (rytoj). Žinoma svarbiau - mama. Reikia kokią dieną pasiryžti, ir tai padaryti. Nusprendžiau tai padaryti šiandien. Išėjau 10 h ryte, iškart manęs laukė autobusas. Išvažiavau link jūros. Atsisėdau ant suoliuko. Laukiu. Prasedėjau visas tris valandas. Daugėja žmonių. Staiga pamačiau atkeliaujančią moteriškę, su maišu ant nugaros. Maiše kažkas girgždėjo - matyt tušti buteliai. Moteris priėjo prie suoliuko, ant kurio sedėjau aš. Pažiūrėjo į mane piktu žvilgsniu, ir paklausė, ar galiu pasislinkti. Taip, tai buvo ji. Mano mama. Aš ištariau:
- Sveika, mama.
- Čia man?-atsikrenkštelėjo moteris.
-Taip - tu mano motina,-ištariau aš, ir pradėjau pasakot viską nuo pradžių.
Po pasakojimo, ji man ištarė:
-Matai, sūnau... Aš avarijoje praradau atmintį. Kai tik tu gimei, mes po savaitės išvažiavome iš ligoninės. Ir tada. Kraupi avarija. Tu likai gyvas, o aš - komos būsenoje. Tada vaikų globos namai, nusprendė pasiimti tave į jų globą. Mane paliko tave tėtis, spirte išspyrė iš namų,-jos akys sudrėko, pradėjo riedėti ašaros.
Aš nesusilaikiau. Ji nuleido galvą. Aš padėjau ranką jai ant kelių. Apkabinau ją. Buvo labai gera. Nusprendžiau ją parsivesti namo.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
